Lietuvos tautinė apranga

Lietuviu-XIX-a.-tradiciniai-drabuziai.-Fot.-Tomas-Kapocius

Kiekviena tauta turi savo istorija, istorija susideda ne tik iš mūšių, pasiekimų, bet ir iš aprangos. Yra tautos, kurių tautinė, etinė apranga yra visiem žinoma ir puoselėjimą pvz. Škotija, Gruzija, mes iš karto suprantam apie kokią aprangą turime omeny. Tačiau ne visų tautų etinė apranga yra žinoma. Mūsų, Lietuvos tautinė apranga nėra tokia žinoma, nes tauta puoselėja ją. Yra tik keli ansambliai, kurie dainuoja apsirenge tautine apranga, bet tai nėra populiaru.
Jau nuo 19 a. pabaigos nebuvo puoselėjama autentiškos lietuvių etinės aprangos. Išlaikyti autentišką etinę aprangą moderniajame pasaulyje buvo neįmanoma. Nors buvo stengiamasi atitolti nuo pasaulinės mados, tačiau aprangą buvo kuriama moderniąją interpretaciją.
Pasakyti kokia apranga buvo iki 15 a. nėra įmanoma, nes nėra nei šaltinių, nei piešinių ar kūrinių, kur buvo aprašoma, pavaizduojama tų metų aprangą. Nebuvo laikotarpio, kada žmonės norėjo atkurti autentiškus drabužius, dažniausiai žmonės kurdavo aprangą atsižvelgiant į savo laikotarpį. 19 a.- 20 a. patriotizmo metu mažai moterų nešiodavo tautinius drabužius, nes yra manoma, kad moterys buvo abejingos patriotizmui. Kai kurios moterys dėvėjo etinę aprangą per šventės, vestuvės, o net ir laidojo tautiniuose drabužiuose.
Reikia paminėti, kad tautinę aprangą sudaro ne tik drabužiai, bet ir šukuosenos, papuošalai ir kiti priedai.
Šukuosenos: Visos Lietuvos moterys dažniausiai plaukus suko į sruogas arba pynė kasas ir jas susukdavo pakaušyje. Šukuosenos, kaip ir visi kiti dalykai priklausė nuo mados pasaulio ir individualaus pomėgio. 19 a. pab. – 20 a. prad. buvo madingos pūstos šukuosenos, o Pirmo pasaulinio karo metu – prigludę plaukai. Rečiau moterys pynė plaukus į dvi kasas, kurios buvo nukarusios per krūtinę arba nešiojo trumpus plaukus. Antrojo pasaulinio karo metu buvo madinga iš sukeltų plaukų formuoti įvairias bangas.
Pagal nusistovėjusias nuostatas merginas galėjo galvas, plaukus puošti vainikais, kaspinais, juostelėmis, karūnėlėmis, skarelėmis, o moterys – nuomentais, nuometėliais, skarelėmis su antkakčiais.
Kalbant apie kaspinus, tai ryšiamas jų buvo įvairus, priklausantis nuo laikotarpio.
Madingos buvo ir baltos skarelės.
Karūnėlės buvo itin populiarios 20 a. 4 -ajame dešimtmetyje. Mergaitės nešiojo karūnėles, o moterys antkakčius. Jos skyrėsi tik forma. Karūnėlės buvo apskritos, vientisai susiūtos ar susegtos, o antkakčiai pusmėnulio formos.
Kaklo papuošalai: 19 a. pb. – 20 a. dominavo karoliai. Karolių ilgis buvo įvairus: trumpi, vidutiniai ir ilgi iki juosmens. Populiarūs buvo gintaro karoliai. Karolius taip pat puošdavo kaspinais.
Liemenės: populiari buvo tamsi plačiai suvartoma liemenė, turinti siaurus juosmens skvernelius, kraštuose apvedžiotos ištisine blizgančia juostele.
Liemenių iškirptės buvo įvairios, priklausė nuo regiono. Madingos buvo smailios, apvalios, ovalios, figūrinės.
Liemenės juosmens užbaigimas buvo irgi įvairus: trumpa durta nuo juosmens atskirais skverneliais, durta vientisu audiniu arba prailginta.
Sijonas: Buvo siuvami pusilgiai ir ilgi, ties juosmeniu raukti arba klostuoti. Pirmo pasaulinio karo metu moterys dėvėjo siauresnius, ilgus arba trumpus sijonus.
20 a. 3-eme dešim. madingi pusilgiai sijonai. Po to buvo madingi negausiai raukti klostuoti sijonai.
Sijonai buvo vienspalviai ir raštuoti. Raštuoti buvo dviejų rūšių: neruožuoti (augaliniai, geometriniai motyvai), ruožuoti (languoti, ilgadryžiai, skersadryžiai). Jeigu dėvedavo vienspalvius sijonus tai juos puošdavo juostelėmis.
Prijuostės: Vienspalvės – dažniausiai tai buvo balta spalva, kartais siuvinėtos ar pasiūtos iš augalinių ornamentų audinio.
Pažemiuose puoštų prijuosčių pagrindas buvo baltas.
Prijuosčių formos buvo stačiakampės ir palyginti siauros.
Juostos: Tautinius rūbus juosėjo juostomis. Juosiamos buvo įvairiai:
lVienu apsukimu sujuosiamas juosmuo
lJuosta surišama ant kairiojo klubo žemiau juosmens
lJuosta juosiama per petį ir juosmenį vienu metu.
Palaidinukės: Dažniausiai buvo dėvimos baltos vienspalvės palaidinukės. Kartais palaidinukės buvo puošiamos perpetėmis, apykaklėmis, rankovių galai, adinukėmis, peltakiais arba merginėliais, bet dažniausiai buvo siuvinėtos.
Palaidinukės turėjo įvairias apykakles:
lStačia aukštos
lDengiančios pusę ar daugiau kaktos
lSusegamos šone ant peties arba nugaroje.
Palaidinukės kurios buvo segamos priekyje, apykaklė buvo neaukšta stačia 2-4 cm pločio arba platesnė, atlenkiama.
20 a. 3-čiame dešim. palaidinukių apykaklės buvo asocijuojamos su jūreiviškų marškinių apykaklėmis.
Kartais apykaklės buvo nertos.
Buvo naudojamos ir imituojančios palaidinukės. Prie liemens kakto iškirptės buvo prisiuvami balto audinio klosteliai.
Kaip jau pastebėjome, vieno apibrėžimo kokia buvo tautinė apranga nėra, nes kaip buvo minėta ji priklausė nuo laikotarpio ir nuo regiono, kur gyveno moterys. Reikia paminėti, kad kiekvienas regionas turėjo tam tikrų skirtumų. Pirmas skirtumas buvo spalvos:
lAukštaičiai mėgo baltą spalvą, mažai raštų, spalvų. Liemenės šviesios, vienspalvės.
lVilniečiai mėgo siuvinėjamus rubus, rinktinius raštus baltame šviesdryžiame audinyje, baltą, mėlyną, raudoną spalvas.
lDzūkų spalvos margos, languoti, dryžuoti audiniai.
lZanavykių atspalviai pilkšvai tamsūs. Liemenės ryškesnės už sijonus. Raštai, dryžiai stambūs, spalvingi ir tamsoki.
lKapsiai mėgo margesnius, smulkesnius raštus.
lKlaipėdiečiai dėvėjo neryškias spalvas – baltą, pilkšvą. Siuvinėjimas buvo raudonų, mėlynų, baltų spalvų, su savotiškais raštais.
lŽemaičių spalvos įvairios: raudona, mėlyna, žalia, balta. Daug raštų: katpėdžiai, dobiliukai,vingučiai.
Kitas skirtumas papuošalai, sijonų platumas:
lAukštaičiai teikė pirmenybę metaliniams aksesuarams, įvairiaspalvėms pintoms juostoms. Dėvėjo baltus nuometus.
lVilniečiai siuvo savito stiliaus galvos apdangalus, liemenės turėjo metalinės sagas, o sijonai buvo skersadryžiai.
lDzūkai puošė aprangą kaišytinėmis, rinktinėmis, austinėmis juostomis. Taip pat dominavo baltos drobulės ir skepetos.
lZanavykai mėgo karielinės, siuvinetas skareles. Taip pat marškiniai buvo siuvinėti raudonais, tamsiais žalsvais tulpių raštais.
lKlaipėdiečiai turėjo savitą marškinių (plačiai kirptas, rauktas kaklas, rankovės puoštos teis pečiais), liemenių (su petnešėlėmis) pasiuvima.
lŽemaičiai nešiojo plačius sijonus, daug skarų, raštuotas pirštines, kojines, raižytas klumpes. Liemenė buvo pasiūta iš savitų klostelių.
Apibendrinat, vieno apibūdinimo, kokia gi buvo Lietuvos tautinė apranga, nėra. Visada reikia atsižvelgti į tai apie kokį regioną ir laikotarpį yra kalbama, o tik tada apibūdinti tautinius drabužius. Kalbant bendrai tai Lietuvos tautinė apranga susideda iš sijono, liemenės, baltos palaidinukės, prijuostės, galvos apdangalo ir karolių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Facebook